Apie klausimo „Ką darom?“ žalą

Komandos rezultatai jau kurį laiką blogi. Tai veikia visus - nuo valdybos iki eilinio specialisto. Valdyba daro tai, ką moka geriausiai: reikalauja rezultato, keičia vadoves, o kai atrodo, kad jos klumpa, nusprendžia už jas. Kiekviena nauja vadovė atėjusi nori greito rezultato. Greitai apsižiūri, užduoda greitą klausimą „Ką darom?“ - ir greitai ką nors daro. Tai šiek tiek suveikia, bet iš esmės situacija nesikeičia, rezultatai blogėja ir ratas sukasi toliau: valdybos reiklumas, vadovės keitimas, naujas „Ką darom?“. 

Komanda gali papasakoti, kaip viskas buvo, bet negali atsakyti, kodėl rezultatai ir toliau blogėja. Tik žino, kad kažkas neveikia. „Kitur dariau tai, ką darau čia - veikė. Čia - neveikia“. 

Regis, nėra laiko rimtai paklausti lėto klausimo: „Kodėl rezultatai blogėja? Kodėl neveikia tai, kas kitiems veikia?“ Žinau, kad klausimas sunkus. Bet be šito aiškumo pastangos atrodo aklos: pabandom taip, dar ir šitaip - gal kas nors suveiks. 

Labai norisi, kad suveiktų. Bet lieka labai stiprus įspūdis, kad kiekviena diena be aiškumo (kodėl „krentam“?) ir tikslaus nusitaikymo, didina bergždumo, tuščių apsisukimų išgyvenimą, slegia darbuotojus ir skatina atsiriboti nuo klausimo „Ką darom?“.

#teamtuning, #komandoskalibravimas, #refleksija, #pauze