Atsitraukimo nauda
- Ernestas Lapinskas
- Feb 25
- 1 min read
Vadovas mato „atšokusį“ žmogų. Šis neįsitraukia į bendrą darbą, stebi, nieko nesako. Susimąstęs kraipo galvą, per susirinkimą užduoda kritiškus, skeptiškus klausimus („ar tikrai?..“, „o gal nebūtinai?“).
Vadovas siunta. Jo galvoje auga viesulas. „Tas rupūžė nenori įsitraukti, - galvoja jisai. - Kažkoks priešiškas, nepatogus,“ - toliau sukasi mintys.
Pagaliau kažkuriuo metu tasai žmogus kloja savo pastebėjimus „ant stalo“. Jis mato, kas pražiūrėta komandos, supranta, kokie apribojimai (tuo atveju - kokybiniai) yra kritiškai svarbūs, pastebi klaidas sudėliotame darbo procese. Tuo metu jis tampa nepaprastai naudingu dalyviu. Iš atsitraukusio „rupūžės“ - į komanos lyderius.
Tik va, kaip ištverti tuos žmonių atsitraukimus, kai norisi, kad visų akys degtų?

Comments