Ei, kalbam po vieną!

 Iniciatyvinė grupė, suburta iš protingų, aktyvių, šviesių darbuotojų, užstrigo. Jų pradinė nuostata buvo tvarkytis patiems, be išorinės pagalbos, bet susitikimai vyko neefektyviai, brangus laikas bėgo ir noras dalyvauti diskusijose ir grupės darbe pradėjo mažėti. Kai klausiau, kas kliūva, išgirdau: visi nori pasisakyti ir niekas nenori girdėti. Jausmai kaista, o kalbėti apie „nepopuliarius“ jausmus (kaip susierzinimas, frustracija) nepavyksta. 

 Normalus, suprantamas užsakymas. Išvažiavome, padirbėjome, grįžome su aiškumu ir apie vaidmenis, ir apie grupės tikslus bei misiją, ir apie darbo struktūrą. 

 Kas įvyko per tas pusantros dienos? 

 Grupėje atsirado išorinis žmogus, pasiruošęs klausytis, neturintis reikalo ką nors kitiems grupės nariams papasakoti. Tai atidarė erdvę kalbėtis.

 Tas žmogus ėmė klausti apie tai, kas nėra akivaizdu. Klausimai apie savijautą, apie tikras reakcijas, leido sulėtėti, atverti dalykus, kurie svarbūs, bet lėtina diskusiją ir sprendimus.

 Žmonės ėmė kalbėti ne tiek apie tai, kas daro įspūdį, kiek apie tai, kas iš tiesų dabar rūpi, nebijodami dalytis „nepatogiomis“ reakcijomis. Pokalbio struktūra atsirado tarsi savaime, tapo svarbu išgirsti, klausymosi kokybė pasikeitė.

Ko reikia, kad toks pokytis komandoje įvyktų be išorinio fasilitatoriaus?

#teamtuning, #komandoskalibravimas,