Nematomi komandos nariai
- Ernestas Lapinskas
- Apr 9
- 1 min read
Dukra pradėjo eiti pirmą klasę, kupina entuziazmo. Po savaitės entuziazmas užgeso. Bandom klausti - lyg ir nieko nenutiko, lyg ir viskas gerai, bet į mokyklą eiti nebenori. Kai pasakoja, pagrindinės istorijos - iš pertraukų. Kaip bendrauja su kitais vaikais, kaip žaidžia, kas ką pasakė. Iš pamokų - nieko. Kai susivokėme, kad mokykliniai sąsiuviniai kaip buvo, taip ir yra tušti, pasibeldėm pokalbiui su mokytoja.
Paklausėme, kaip mūsų vaikui sekasi, kaip ji įsitraukia į pamokas? Mokytoja jaudinosi, rinko žodžius. Supratome, kad nemato vaiko. Tiesiog nemato. Tai, ką pasakoja - sugalvoti dalykai, ne pastebėti. Pasikalbėjome ir tiek. Žinojome, kad klasė didelė, mokytoja viena, daug sunkių vaikų, keliančių sumaištį.
Kitą savaitę dukra atsigavo. Ji staiga ėmė pasakoti, kad mokytoja gera, o per pamokas įdomu. Užteko pokalbio (gal nepatogumo pokalbyje), kad mokytoja atkreiptų dėmesį į problemų nekeliančią ramią mergaitę. Užteko dėmesio, kad vaikas įsitrauktų į pamokas.
Dažnai prisimenu šią istoriją, kai dirbant su komandomis paaiškėja, kad yra nematomų žmonių.

Comments