16:I[1910,["266","static/chunks/870fdd6f-bd09cc100b0395af.js","4","static/chunks/70e0d97a-5019f20ef2f29580.js","277","static/chunks/54a60aa6-b4587200347b87a5.js","63","static/chunks/63-33c1b76fdfb99c98.js","14","static/chunks/14-6840ba83c6692fde.js","117","static/chunks/117-4b5b247aba6fed87.js","640","static/chunks/640-3e05c9aa462b9204.js","874","static/chunks/874-18414ddae79b1880.js","482","static/chunks/482-63591f62dedaf61e.js","627","static/chunks/627-27f25535a70e2542.js","113","static/chunks/app/blog/tag/%5Btag%5D/page-a2a8199fa3210a5f.js"],"default"] 17:T494,

Atrodė, kad komandoje įsitraukę, aktyvūs kolegos - daug idėjų, daug pastangų, labai geri rezultatai ir kartu - kažkas ne taip. „Per daug įtampos, - sakė žmonės, - negaliu atsipalaiduoti, visada budžiu, seku slack’ą. Negaliu paleisti dėmesio - turiu būti pirmas sureagavęs.“ Žmonės konkuravo. Kaip paaiškėjo, konkuravo ne tiek dėl rezultatų, kiek dėl pripažinimo. Kad būtum pastebėtas šioje komandoje, turėjai būti geresnis už kitus, neužteko gerai dirbti.

Įdomu, kad naujas vadovas nejučiom ėmė „žaisti“ tą pripažinimo žaidimą. Kai apie tai prašnekom, jis dalijosi su kartėliu: „Aš juk irgi negaliu atsipalaiduoti - turiu nuolat pastebėti, pagirti, pripažinti.“

Už alkio tūnantis nesaugumas buvo susijęs su istorija - su nepalaikančiu, neformuojančiu komandos, perdėm reikliu vadovu, kuris dirbo su šiais žmonėmis anksčiau. Vadovo nebebuvo, o nesaugumas ir pripažinimo alkis vis dar gyvavo.

Amerikietiškame korporatyviniame žargone šis reiškinys vadinamas „žydraakių berniukų sindromu“. Lietuviai kažkada kažkodėl jį pavadino rudnosiukų sindromu.

5:["$","main",null,{"children":[["$","h1",null,{"className":"mt-24 mb-12 text-3xl text-accent","children":["puslapiai pažymėti “#","žydraakiaiberniukai","”"]}],["$","div",null,{"className":"grid grid-col gap-8","children":[["$","li","cmg7r9je40007l804a1ar297a",{"className":"flex flex-col gap-4","ch

puslapiai pažymėti “#žydraakiaiberniukai”